Batsiuvystė – ne prestižinis, bet labai reikalingas amatas

Trakuose gyvenantis, o Vilniuje batsiuviu dirbantis Rimantas Lelekauskas kone kiekvieną dieną važinėja į Vilnių, kur yra jo nedidelė dirbtuvėlė. Jau sukanka apie dvidešimt metų, kai vyras pasirinko šią, anot jo, nykstančią profesiją.

Ką darai, daryk gerai

Kai apsilankėme jo nedidelėje kuklioje dirbtuvėje sostinės J. Basanavičiaus gatvėje, buvo ankstyvas rytas. Meistras susitikimui pasirinko būtent šį laiką, nes tuomet klientai rečiau varsto duris, o jis labiau gali susikaupti prie jam įprasto darbo.

Anksčiau Rimantas dirbo Visų Šventųjų gatvėje, tačiau persikėlė į šias patalpas, nes numatė, kad čia, kur didesnis praeivių srautas, vieta geresnė ir jis bus reikalingesnis. Vyras neapsiriko dėl populiaresnės vietos, bet svarbiau yra ne vieta, o paties batsiuvio meistriškumas, kruopštumas ir tai, kad jis visada laikosi žodžio. Nepasitaikė atvejo, kai žmogus ateina pasiimti pataisytų batų, o jie dar neliesti. „Man ši profesija patinka dėl to, kad viską darau pats ir matau, kaip mano darbą vertina žmonės. Ne veltui yra sakoma: „Ką darai – daryk gerai“. Toks mano darbo šūkis. Jeigu priimu ir labai sunešiotus odinius batus pataisyti, tai juos atėjęs atsiimti žmogus kitą sykį stebisi ir pasako ne tik ačiū, bet ir ištaria: „Meistre, jie juk kaip nauji“. Gal kiek per daug pagiria, bet tokio žodžiai man yra didžiausias komplimentas“.

Moko odininkus, bet ne batsiuvius

Pasak R. Lelekausko, visi supranta, kad batsiuvio darbas reikalingas, tačiau jaunimui šiais kompiuterių amžiaus laikais tai sunkiai protu suvokiamas amatas. Juk viską reikia daryti rankomis, o įrankiai nuo batsiuvystės klestėjimo laikų beveik nepasikeitė. Rimas pats dar sovietmečiu baigė profesinę technikos mokyklą, kuri buvo įsikūrusi dabartinėje Vilniaus gatvėje. Šioje mokykloje ruošė kirpėjus, fotografus. Dabar ir šių reikalingų profesijų specialistai, išskyrus fotografo, niekur nerengiami. Tiesa, odininkus, kurie siuva drabužius, rankines, o dažniausiai gamina suvenyrinius gaminius bei papuošalus, rengia Šiaulių universiteto Menų fakultete bei Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete, bet batsiuvių (ne batų taisytojų) ten nerengia. Pasak pašnekovo, pas jį kartais ateina koks vaikinas pasimokyti, bet ilgam nepasilieka, o jam reikėtų pagalbininko.

Kadaise buvo laikai, kai vaikai paveldėdavo tėvų amatus ir tęsti šeimos tradicijas buvo garbinga, o dabar akivaizdu – kiti laikai. O kaip nutiko trakiškiui Rimui, kad jis sumanė pasirinkti batsiuvystę?

Vyras sakė: „Norėjau praktiškos profesijos. Kadangi labai mėgau filmus, iš pradžių norėjau stoti į kino mechaniko specialybę, bet tokie specialistai buvo rengiami Kaune. Tuomet pasirinkau batsiuvystę Vilniuje, nes sostinė arčiau mano tėvų namų Trakuose. Kaimynas, kuris man davė šią mintį, sakė, kad visada turėsiu darbo ir pinigėlių, ir jis buvo teisus. Kad ir kaip ten būtų, žmogus vaikščiojo ir vaikščios, o batai kaip nusidėvėdavo ir plyšdavo, taip ir plyš. Amžinų batų kol kas neišrasta. Batsiuviai milijonų neuždirba, bet pragyvenimui ir šeimai užtenka“. Ir dar meistras pridūrė, jog šią profesiją, kaip ir laikrodininko, kadaise rinkdavosi daugiausia žydų tautybės gyventojai, o tuomet, kai iš Lietuvos į Izraelį išvažiavo nemažai šios tautybės žmonių, ir laisvų darbo vietų buvo kiek tik nori“, – prisimena pašnekovas.

Užsuka ir įžymybės

Gana ilgą laiką, gal dešimt metų, po to kai baigė mokslus, Rimas dirbo viename sostinės kooperatyve, kurio meistrai siūdavo pagal užsakymus naujus batus. Tuomet nebuvo tokio didžiulio iš įvairių šalių atkeliaujančių batų pasirinkimo, o mados iš Vakarų sparčiai plito, tad damos ir elegantiškesni vyrai norėdavo išskirtinės avalynės. Dar meistras yra keletą metų dirbęs Latvijos ir Vokietijos bendroje įmonėje. Tuomet, galima sakyti, jie vieninteliai Lietuvoje pradėjo naudoti avalynei taisyti itin geros kokybės odą, bet dėl to batų taisymo kaina buvo aukšta ir tiko ne kiekvienos piniginės savininkui. Tačiau meistras R.Lelekauskas įgijo gerokai daugiau patirties. Atėjo metas pačiam pagalvoti apie nuosavą dirbtuvę, kurioje būtų, kaip sakoma, pats sau ponas. Taip ir padarė pirmiausia sostinės senamiestyje, netoli Visų Šventųjų bažnyčios. Beje, ten neretai užsukdavo Jaunimo teatro aktoriai, o Andrius Bialobžeskis meistrą susirado ir dabartinėje jo dirbtuvėje. O kas dar iš įžymių žmonių taiso avalynę pas Rimą? „Dabar mano nedidelis „fabrikėlis“ yra beveik priešais Rusų dramos teatrą, todėl ir šio teatro aktoriai bei režisieriai čia taiso batus. Jų pavardžių aš ir nežinau, nes nesu teatro gerbėjas, o jų veidus pažįstu iš televizijos serialų. Be to, nežinau, ar jie norėtų, kad viešai kalbėčiau ne apie jų talentą, o apie nunešiotus batus“, – gudriai šypsosi pašnekovas. Tačiau „prispaustas“ prasitaria, kad ne kartą yra taisęs avalynę Marijonui Mikutavičiui, Egidijui Dragūnui – Selui, meno galerijos savininkei Danguolei Stachurai, drabužių stiliaus žinovei Agnei Jagelavičiūtei, kaimynystėje gyvenančiai Lidijai Rasutis, Kristinos Brazauskienės marčiai, kai kuriems žinomiems politikams, gydytojams ir kt.

Batai turi būti patogūs

Batsiuvys primena geležinę taisyklę, kad batai pirmiausia turi būti patogūs, o tik paskui – modernūs ir gražūs. O štai tie žmonės, kurių pėdos nestandartinės, su išsikišusiais kauliukais ar yra pilnapadžiai, be specialisto ir tuomet , ir dabar sunkiai išsiverčia. Tad R.Lelekauskas labiausiai matomoje vietoje demonstruoja naują neįmantrių fasonų, tačiau patogią ir kartu dailią įvairiaspalvę avalynę. Dažniau individualiai pasiūtų batukų pageidauja moterys, nes jos labiau negu vyrai domisi mada. Jeigu kurį sezoną, pavyzdžiui, madingi raudoni, juodos ir baltos ar alyvų spalvų bateliai, meistras ieško tokių spalvų kokybiškai išdirbtos odos. Beje, R.Lelekauskas atkreipia dėmesį į vadinamąjį batų „pamušalą“, kuris tikros odos batuose neturėtų būti iš sintetinės medžiagos, nes tuomet kojos prakaituoja, padai kaista. Meistras turi pagalbininkų – modeliuotojų ir odos siuvėjų, o pats priima užsakymus, pamatuoja reikiamose vietose kojas.

Didžiausia konkurencija naujų batų siuvėjams ir ne tik jiems, bet ir kitų amatų atstovams atsirado tuomet, kai užsimezgė prekybos ryšiai su Kinija. „Žmonėms tapo svarbiau, kad prekė pigi, o ne jos kokybė, – apgailestauja pašnekovas. – Dabar kone kiekvienuose namuose rasi krūvas importinių batų iš Lenkijos ar Italijos, tačiau jie, jeigu pasiūti iš odos pakaitalų, neretai laiko tik vieną ar du sezonus. Žinoma, tai dar priklauso ir nuo žmogaus, kuris juos avi“.

Batus Rimo dirbtuvėje dažniausiai taiso vidutines pajamas gaunantys žmonės, nes turtingieji nusidėvėjusius ar naująjį sezoną nebemadingus batus tiesiog išmeta. „Žmogus žmogui nelygu. Yra ir tokių, kurie ne iš šykštumo ar pinigų stygiaus po kelis kartus taiso vienus ir tuos pačius batus. Paprasčiausiai dėl to, kad jie yra iš natūralios odos, labai patogūs, prisitaikę prie kojos formos. Nežinau, kelintą kartą kalu puspadžius vieno Vilniuje gyvenančio užsieniečio batams, kuriuos jis nunešioja iki skylių. Stebiuosi, kaip jis su tais batais dar vaikšto. Aš tos geros odos batus restauruoju, pakeičiu, paklijuoju padus ir taip iki kito karto“, – atvirauja pašnekovas.

Domisi apavo istorija

Teiraujamės apie batsiuvio darbui būtinus įrankius. Įdomu, ar jie tobulėja, ar pačiu svarbiausiu tebelieka paprasčiausia yla? „Taip, yla, plaktukas ir vinutės visada buvo patys reikalingiausi ir dažniausiai naudojami įrankiai, – patvirtina meistras ir mūsų žvilgsnius nukreipia į nepamainomą šiame darbe vokiečių gamybos senutėlę „Singer“ firmos siuvamąją mašiną, kuri pagelbėja, jeigu reikia ką nors susiūti ar sulopyti. Iki šiol tobulesnės ir patogesnės mašinos niekas neišrado, nes ji susiuva batų siūles idealiai – tiesiai ir tiksliai. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar batsiuvio dirbtuvėje rasime įvairių dydžių kurpalių, kurie reikalingi ir naujiems batams modeliuoti, ir jau dėvėtiems, bet pernelyg po drėgmės perdžiūvusiems pratempti, taip pat, jeigu reikia padaryti vietos kojų pėdų išsišovusiems kauliukams ar nuospaudoms.

Meistras domisi Lietuvos avalynės istorija, archeologų radiniais, kurie rodo, jog dar iki mūsų eros pradžios žmogus avėjo pirmiausia nagines, o paskui batus. Apie tai byloja Kernavėje ir valdovų rūmų archeologinių kasinėjimų vietoje rasti avalynės fragmentai. O štai tarpukario Lietuvoje batsiuvystė buvo antra pagal populiarumą amatas. Batams siūti buvo naudojami lininiai siūlai su kiaulių šeriais. Yla būdavo praduriamos skylutės, pro kurias įverdavo šerius. „Senovėje šiaučiai (taip būdavo vadinami batsiuviai) kaimo žmonėms dažniausiai siūdavo didesnius batus, kad juos būtų galima avėti su vilnonėmis kojinėmis, kurios gerai sugeria drėgmę ir, žinoma, prakaitą. Ne pro šalį kartais tai prisiminti ir šiandien, ypač rudenį ir žiemą“, – teigia pašnekovas.

Laisvalaikį skiria futbolui

Su žmona Lina meistras Rimas augina dvi atžalas: sūnų Martyną ir dukrą Žemyną. Pašnekovas nesitiki, kad jo dvylikametis sūnus galėtų perimti jo puoselėjamą amatą. Vaikinukas domisi kompiuteriais ir futbolu, žaidžia jaunių futbolo komandoje, dalyvauja regiono varžybose, kurias paprastai remia ir verslininkas R. Lelekauskas. Šeima mėgsta dalyvauti įvairiuose masiniuose renginiuose, mugėse, nepraleidžia ir tų, kuriuose propoguojami senieji amatai. Kiekvienais matais per Mindaugo karūnavimo dieną jie vyksta į Kernavėje rengiamą Gyvosios archeologijos dienų festivalį, pakanka įdomių renginių, susijusių su mūsų krašto istorija, ir Trakuose.

Meistras Rimantas pataria kaip prižiūrėti batus

Svarbiausia gerų odinių batų nesušlapti per liūtį, nes jie gali prarasti formą, atsiklijuoti padai ir pan. Vasarą visai sveika nusiauti batus ir eiti per balas basomis.

Peršlapusių batų nepatariu jokiu būdu džiovinti ant karšto paviršiaus: labai arti židinio ar laužo ugnies, ant radiatoriaus.

Senas ir išbandytas būdas – į peršlapusius batus įkišti laikraščių ar tualetinio popieriaus ir, jiems sudrėkus, pakeisti sausais.

Galite nusipirkti specialių batų įdėklų pagal savo avalynės dydį. Jie kaip kempinės sugers drėgmę ir prakaitą.

Nepamirškite ir jūsų batams tinkamo tepalo.

Sveikiausia avėti odinius batus. Jie brangesni, bet ir patvaresni.

Nepatariu prisipirkti batų ir juos laikyti pasidėjus spintoje 10 ir daugiau metų, nes jie dūla, susitraukia ir po to joks batsiuvys jums nepadės.

Add a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *